Kai susitinka tos keturios akys,
Ir žvilgsniai sustingsta erdvėj bei laike,
Pasaulį aplink susikuriam patys
Ir atsibundam paslaptingam sapne.
Kuriame nebelieka vietos blogiui,
Nėra čia skausmo, nuskriaustųjų žmonių.
Šis pasaulis sutvertas tik grožiui,
Kurį kuriam mes abudu kartu.
Jei tie žvilgsniai galėtų apjuosti,
Mūsų Žemę skersai, išilgai,
Baigtųs visos žmonijos nelaimės,
Ir negailestingi, prakeikti karai.
Dar pažvelk į akis minutėlę,
Įsijausk, pasistenk nemirksėti,
Nes gi mūsų sukurtam pasauly,
Tas žvilgsnis daug kam gali padėti.
© Giedrius Žemaitis | 2024-10-07 (23:23)