Tyla…
Tuštuma…
Tas bekraštis ramumas…
Vėsuma…
Šiurpuliai…
Ir švelnutis lengvumas…
Pakeliu galvą į dangų aukštai,
Sustingstu ir nustoju kvėpuoti,
Štai ji, kometa ar matai?
Tartum skuba kažkur, nepaliauja liepsnoti.
Girdis mistiniai dūžiai širdies,
Lyg ritmą mušantis būgnas,
Laukiau tavęs taip seniai jau išties…
Gal dėl to ir buvau aš toks liūdnas?
Ech, atsisveikinti laikas atėjo…
Gaila, bet daugiau tavęs neišvysiu.
Lik sveika, mano deganti fėja,
Gal dabar jau ramybėj paklysiu?
© Giedrius Žemaitis | 2024-08-15 (23:25)