Laimės ieškoti nereikia,
Ji pati tave susiras.
Ateis per jūrą, per smėlį,
Per žvarbiausias sniego pūgas.
Šitiek tolimo kelio nuėjus
Ji tik vieno dalyko norės –
Tvirtai tave apkabinti
Prisiglaust prie širdies…
Tau beliks tik išmokt jos klausytis,
Kai prašneks paslaptinga kalba.
Žmogau, gal užteks jau dairytis.
Juk tai ji, mūs motulė Gamta.
Kai išgirsi akmens sunkią tylą,
Kai užuosi dangaus ašaras žydras,
Užsimerkęs pamatysi muziką nebylią:
Natomis nusėtas padangių lankas.
Tik tada, tik tada tu suprasi,
Ausin kuždamus laimės žodžius,
Ir galiausiai galėsi ištarti:
Iš tiesų aš laimingas žmogus.
© Giedrius Žemaitis | 2024-11-27 (21:49)