Dar galiu pasidžiaugt šia prasminga diena,
Dar galiu patylėt, padainuot, sukurt kalną eilių…
Ir iškils dar galvoj man mintis ne viena,
Kai sėdėsiu prie jūros ant kopų žavių.
Įsiliesiu į vėją ir nuskriesiu tolyn,
Kur laivai horizonte pradingsta.
Ir suglaudęs sparnus nersiu jūron gilyn,
Ten kur visos svajonės numiršta.
Jei pajusiu, kad krantas ne toks ir baisus,
Atsispirsiu nuo dugno ir sparnus vėl išskleisiu…
Susirasiu tave, kaip koks vaikas naivus,
Apkabinsiu ir daugiau niekada nepaleisiu…
© Giedrius Žemaitis | 2024-08-31 (23 : 02)